Paskutinę metų dieną susimąstau apie du žmones, kuriuos pavadinčiau didžiausiu prabėgusių metų savo atradimu. Du politikos atradimai. Dvi patirtys. Dvi trumpos interpretacijos.

I. Jerzy Buzekas

Du su puse metų Europos Parlamentui vadovavo politikas, kokių nūdienos pasaulyje liko nedaug. Jerzy Buzekas – buvęs universiteto profesorius, Solidarumo veikėjas ir Lenkijos premjeras. Nuo pirmosios akimirkos, kai tik pamačiau ir išgirdau Buzeką, man atrodė, kad jis – brutaliai nūdienos politikai nesutvertas žmogus. Lenkų aristokratą primenantis nepriekaištingų manierų žmogus. Tyliai ir mandagiai, neagresyviai kalbantis, kuklus žmogus. Man atrodė, kad jis paprasčiausiai nesuvaldys EP politinio teatro su visais jo ekstravagantiškais personažais, profesionaliais rėksniais, politiniais artistais, demagogais ir egomaniakais.

Klydau. Buzekas kuo puikiausiai suvaldė padėtį ir netruko pelnyti parlamento pripažinimą ir pagarbą. Sunkoku akcentu angliškai kalbantis, todėl dažniausiai į gimtąją lenkų kalbą pereinantis EP Pirmininkas žaibiškai įsimindavo pasisakančių kolegų veidus, vardus ir pavardes. Kreipimąsi į juos Buzekas įasmenindavo ir paversdavo džentelmenišku gestu. Politikos džentelmenas, vienas iš retų akyse baigiančios išnykti rūšies palikuonių, jis net tokį politikos aktorių ir rafinuoto chamizmo meistrą kaip Nigelas Farage’as, sugebėjusį ne kartą įžeisti iš eilės visus frakcijų lyderius, Barroso, Hermaną van Rompuy’ų (tylią, mandagią, inteligentišką, bet politiškai beveidę būtybę, laisvalaikiu rašančią japoniškos poezijos trieilius haiku) ir jį patį, nuginklavo kilniadvasišku ir paprastu gestu: jis jam nieko viešai neatsakė, bet pasikvietė užeiti pas save į kabinetą po posėdžio akis į akį aptarti delikačių klausimų. Pagarba parlamentui jam neleido demonstruoti savo susierzinimo dėl kolegos elgesio.

Puikus humoro jausmas, vidurio europiečio lengvumas, palytėtas istorijos tragizmo pojūčio, girdėjimas visko, kas jam sakoma, Buzeką ilgai išskirs iš kitų EP vadovų. Sunkiai pasiduodantis bet kokiai klasifikacijai ir įspraudimui į kategoriją žmogus: juk Buzekas – protestantas, sugebėjęs tapti garsiu Lenkijos politiku. Būti protestantu konservatyvioje ir katalikiškoje Lenkijoje, sykiu pasiekti politikos aukštumų yra kažkas panašaus į kataliko tapimą Anglijos politinio elito dalimi, arabo krikščionio patekimą į politinį elitą arabų valstybėse arba žydo iškilimą į politikos aukštumas Rytų ir Vidurio Europoje – teoriškai įmanoma, bet atsitinka gan retai.

Dvasios aristokratą Buzeką EP prisimins ilgai. Greičiausiai naujuoju EP Pirmininku taps Socialistų ir demokratų progresyviojo aljanso vadas Martinas Schultzas – buvęs bibliotekininkas, o dabar garsus europinės kairės atstovas. Kaip teko patirti, simpatiškas žmogus, skaitantis ir mylintis knygas. Agonistiškas žmogus, konfrontacijos ir polemikos meistras, kovingas ir aistringas tribūnas – jis neabejotinai kurs visai kitokį politikos teatrą ir savitą atmosferą. Komentatoriams bus apie ką rašyti, nes nuo sausio pabaigos EP tikrai nestigs aršių retorinių kovų, aštrių nuomonių susidūrimų ir stipraus politinio žodyno.

Nemanau, kad įvyks stebuklas ir koks nors kitas kandidatas pakeis numatytą scenarijų. Abi didžiosios EP frakcijos seniai susitarė, kad viena kadencija tenka Europos Liaudies Partijai, o kita – socialistams. Kitos politinės frakcijos yra per silpnos tokiems manevrams, todėl akivaizdu, kad nei nepriklausoma kandidatė Diana Wallis, nei Europos konservatorių reformistų kandidatas Nirjas Deva tikrai netaps EP Pirmininkais. Juo sausio pabaigoje taps Martinas Schultzas.

Į akis pašnekovui žiūrintis, kitą žmogų ne kaip statistinį vienetą ar nereikšmingą savo darbo dienos epizodą , o kaip sau lygią būtybę traktuojantis Jerzy Buzekas jau tapo istorija. Jis – pirmasis Rytų Europos politikas, tapęs EP Pirmininku. Antrasis EP vadovas iš Rytų ir Vidurio Europos ateis labai negreitai (jei apskritai kada nors ateis ir jei ES dabartiniu pavidalu bent kiek ilgiau egzistuos). Ypač po ES krizės, kuri dar labiau įtvirtins jau dabar išskirtines Vokietijos ir Prancūzijos pozicijas.

II. Imranas Khanas

Persikelkime į ES draugiškos oponentės, jos mielosios antagonistės Jungtinės Karalystės pasaulį (Jungtinė Karalystė Europos Sąjungai dabar tampa kažkuo, kas primena Vladimiro Vysockio dainos iš filmo Vertikalė žodžius: „Jei draugas pasirodė besąs ne draugas ir ne priešas, o šiaip…“). Imranas Khanas nėra britas. Bet jis yra Britų Sandraugos ir didele dalimi britų kultūros fenomenas.

Charizmatiškas Pakistano politikas, tiesiog akyse tampantis Pakistano ir pasaulinės politikos žvaigžde, savo karjerą pradėjo sporte. Imranas Khanas – kriketo žvaigždė. Nuo 1971 iki 1992 m. – Pakistano kriketo rinktinės žaidėjas; nuo 1982 iki 1992 m. – rinktinės kapitonas; 1992 m. Pakistano rinktinė vienintelį kartą per visą istoriją su tuo metu 39 metų sulaukusiu Imranu Khanu, grįžusiu į didįjį sportą, tapo pasaulio kriketo čempione.

Šiandien jis Pakistane surenka daugiatūkstantines minias. Juo daugelis žmonių tiki. Khano įkurtai Teisingumo partijai komentatoriai pranašauja didelę ateitį Pakistano politikoje. Ar Khanas bus tiltas tarp Vakarų demokratijų ir demokratėjančio Pakistano (užuot buvęs paprasčiausiai JAV lojalus autokratas ir „savas“ galvažudys, kaip kai kurie jo pirmtakai), ar pasuks prieš JAV tam, kad taptų dar stipresne ir populiaresne figūra Pakistane, parodys ateitis. Ir gan greitai. Po JAV karinių operacijų Pakistane, kurioms nebuvo gautas Pakistano vyriausybės leidimas ir kurios net nebuvo derintos su Pakistano specialiosiomis tarnybomis, Khanas atvirai prabilo, kad tai nepriimtina ir kad to neturi būti.

Suvokiant, kad Pakistanas yra Rusijos dydžio – ir jei ne jos mokslinio, tai bent jau karinio potencialo – šalis su branduoliniu ginklu ir nemenkomis ateities galimybėmis (jei tik ji toliau neskęs konflikte su Indija ir suras būdų Indiją paversti jei ir ne sąjungininke, tai bent ne prieše), jos silpna valstybė yra didžiulė grėsmė pasauliui – ir dėl branduolinio konflikto su Indija galimybės, ir dėl jos neribotų galimybių sustiprinti, o ilgainiui gal ir galutinai įteisinti Talibaną Afganistane, Khanas yra politikas, apie kurį mes girdėsime vis daugiau. Į jį bus dedamos didelės viltys. Jis ir pats šitą puikiai supranta.

Su Imranu Khanu aš susipažinau praėjusių metų liepos 19 dieną, kada Bradfordo universitete Jungtinėje Karalystėje man buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis. Imranas Khanas yra Bradfordo universiteto kancleris, todėl jis dalyvavo iškilmėse, o man teko oficialiai kreiptis į jį pradedant savo padėkos už suteiktą garbę kalbą. Britų akademinėje sistemoje vicekancleris daugmaž atitinka mūsų universiteto rektorių ir yra de facto universiteto vadovas, o kancleriu (kurio poziciją aš nusakyčiau kaip garbės rektorių) paprastai tampa aristokratas arba žymus politikas. 1974–1977 m., kada šiame universitete dirbo išeivijos politologas Aleksandras Štromas, Bradfordo universiteto kancleris buvo šalies premjeras Haroldas Wilsonas.

Visą laiką iki iškilmingo posėdžio Imranas Khanas nepaleido iš rankų sumanaus telefono ir atsakinėjo į žinutes bei skaitė kažkokią informaciją internete. Per iškilmingą posėdį jis teikė visiems studentams diplomus. Savo garbės diplomą iš jo rankų gavau ir aš. Įdomu buvo stebėti iš Pakistano kilusių studentų (Bradforde yra didžiulė jų bendruomenė, tad nenuostabu, kad ir universitete daug jų studijuoja) kūno kalbą priartėjus prie jų (arba jų tėvų) gimtosios šalies garsenybės. Vienos merginos padavė jam ranką dėkodamos už garbę, o kitos išlaikė pagarbų atstumą ir prisidėjo ranką prie širdies – kancleris šypsodamasis atsakė tuo pačiu gestu. Iš to buvo nesunku suprasti, kas iš jų jau perėmė europietiškos visuomenės lyčių lygybės kodą, o kas gyvena Pakistano – gerokai labiau tradicinės ir hierarchinės visuomenės – kultūros kodais.

Savo sveikinimo kalboje Khanas iškalbingai pabrėžė ambicingumą. „Netikėkite tuo, kad tik kuklūs tikslai ir siekiai yra garbingi. Jūs niekada nepakeisite pasaulio ir nesukursite savo asmenybės branduolio, jei norėsite būti antraeilės figūros ir tikrovės statistai. Net jei jums nepavyks, jūs būsite išmėginę save ir jums prieinamas galimybes veikti. Siekite tikslo, turėkite svajonę“ – it koks verslo guru ar profesionalus motyvuotojas karštai kalbėjo Khanas. „Mane patį Pakistano spauda kažkada jaunystėje pakrikštijo Imran Can’t ir laikė nevykėliu. Tik mano tylus tikėjimas darbu ir svajonės turėjimas man leido kažką pasiekti“.

Sunkiai įsivaizduoju Imraną Khaną Europos Parlamente ir apskritai parlamente – jis tiesiog pernelyg ambicingas, kad būtų komandos žaidėjas politikoje. Ilgametis komandos kapitonas sporte politikoje pasiryžo tapti ne tiek ansamblio žmogumi, kiek skustuvo ašmenimis einančiu solistu. Jei Jerzy Buzekas įkūnija politikos džentelmeną, dialogo ir kompromiso meistrą, Imranas Khanas yra iš sporto žvaigždės politikos žvaigžde tapusio žmogaus, tikro postmodernaus politiko – arba tiesiog viešosios komunikacijos meistro – puiki iliustracija.

Du poliai, dvi politikos trajektorijos, dvi jos galimybės, dvi stambaus formato figūros.