Įpusėjus dabartinei EP kadencijai, norėtųsi įvertinti Lietuvoje rinktų europarlamentarų darbo rezultatus. Vis dėlto tai nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti, vien tik žvilgtelėjus į viešai prieinamus statistinius duomenis. Iš jų pirmiausiai aiškėja tai, kad lietuvių europarlamentarai nevienodai žvelgia į darbą EP bei skirtingai susidėlioja prioritetus. Tačiau jų darbo kokybę apibrėžti gerokai sunkiau – o gal ir beveik neįmanoma.

Tai yra problema, kuri turėtų būti gerai pažįstama ne tik EP, bet ir nacionalinių parlamentų veiklos tyrinėtojams. Galima nesunkiai rasti informacijos apie tai, kaip dažnai deputatai lankosi plenarinės sesijos posėdžiuose ir kiek jų metu pasisako. Tais atvejais, kai balsuojama atvirai, galima įvertinti, kaip dažnai balsuojama, prieštaraujant oficialiai frakcijos pozicijai. Taip pat galima kruopščiai suskaičiuoti, kiek deputatas parengta teisėkūros pranešimų ir rezoliucijų projektų, arba pateikta svarstomų teisės aktų pataisymų.

Tačiau visa tai – kiekybiniai, o ne kokybiniai kriterijai. Vargu ar vien jie leidžia kategoriškai tvirtinti, kad vienas ar kitas EP narys svariai prisideda prie efektyvaus Parlamento darbo.

Kiekybė VS kokybė?

Tyrinėjant nepriklausomo EP veiklos stebėtojo „VoteWatch.eu“ viešai skelbiamą informaciją, galima nesunkiai įsitikinti, kaip skirtingai Lietuvoje rinkti europarlamentarai dėlioja savo veiklos prioritetus.

Daugelis – tačiau ne visi – lietuvių europarlamentarai skiria daug dėmesio pasisakymams plenarinės sesijos metu. Jie taip pat gali rinktis, priklausomai nuo situacijos, ar daugiau dėmesio skirti komitetuose svarstomų teisės aktų pataisymams, ar rašyti užklausas ES pareigūnams, aiškinantis aktualius jų kuruojamų sričių klausimus. Pavieniai europarlamentarai, tokie kaip Europos liaudies partijos (ELP) narė Laima Andrikienė bei liberaldemokratas Leonidas Donskis, o taip pat ir, kiek mažesniu mastu, Voldemaras Tomaševskis (Europos konservatoriai ir reformuotojai, EKR), noriai patys inicijuoja arba prisideda prie rezoliucijų projektų teikimo.

Galima atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje rinkti europarlamentarai niekaip neišsikovoja teisės rengti pranešimų – o juk būtent tai yra pagrindinis EP teisėkūros instrumentas, iš kurio galiausiai gimsta teisės aktai ir rezoliucijos. Iš dvylikos šios kadencijos EP deputatų lietuvių vienintelė L. Andrikienė vieną kartą yra gavusi teisę rengti pranešimą dėl rezoliucijos projekto – Parlamento reakciją į JT metinę žmogaus teisių ataskaitą. Visiems kitiems nelieka kito, kaip kantriai laukti savo eilės, arba tenkintis „šešėlinio pranešėjo“ –politinės grupės atstovo derantis dėl tam tikro pranešimo galutinio teksto – vaidmeniu.

Tačiau tai – tik dar vienas patikimai fiksuojamas kriterijus, už kurio slepiasi ir daugelis kitų, kurie yra gerokai sunkiau apčiuopiami, ir gal net nusipelno nuodugnesnių mokslinių tyrimų, kuriems čia, ko gero, nederama vieta ir netinkamas laikas.

Vis dėlto galima išskirti, kad vienas labiausiai akis badančių pavyzdžių, kai kokybinis kriterijus nebūtinai sutampa su kiekybiniu – EP narių pasisakymai plenarinės sesijos posėdžio metu. Nors dalyvavimas Parlamento diskusijose neabejotinai pats savaime gali būti laikomas vertybe, paprastų europarlamentarų, kurie neatstovauja politinių grupių ar komitetų pozicijoms, kalboms yra taikomi itin griežti apribojimai. Savo mintis jie dažniausiai turi išsakyti per vieną minutę, o to dažniausiai neužtenka, kad pavyktų įsiūbuoti tikrą diskusiją – prasmingą apsikeitimą pagrįstomis nuomonėmis.

Tiesa, Parlamento taisyklės numato teisę be išankstinės registracijos užduoti klausimą prieš tai kalbėjusiam deputatui. Vis dėlto ja naudojamasi ganėtinai retai, o dauguma pasisakymų lieka ganėtinai abstraktūs ir be aiškaus adresato – jie prasideda ir baigiasi, iš esmės nepastebėti daugumos salėje sėdinčių kolegų.

Tarp Lietuvoje rinktų europarlamentarų viešomis kalbomis plenarinių posėdžių salėje išsiskiria socialdemokratas Zigmantas Balčytis. Naujausiais nepriklausomų EP narių veiklos stebėtojų „VoteWatch.eu“ duomenimis, prieš gruodžio mėnesio plenarinę sesiją jis buvo pasisakęs net 550 kartų. Antroje vietoje liko frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa“ narys Juozas Imbrasas, kalbėjęs 497 kartus, trečia – socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė. Mažiausiai kalbėjo Europos liaudies partijos narys Algirdas Saudargas (9 pasisakymai) bei Liberalų ir demokratų aljanso „Už Europą“ narys L. Donskis (12).

Vis dėlto tokie ryškūs skirtumai neleidžia tvirtinti nei to, kad vieni darbą imituoja, nei kad kiti nieko doro nenuveikia. Europos Parlamento nariai turi daugelį sričių, kuriose gali panaudoti savo sugebėjimus, tačiau tai ne visada atsispindi statistikos suvestinėse.

Balčytis: svarbiausia – aktyviai dirbti savo srityje

Pakalbintas europarlamentaras Z. Balčytis, lietuvių lyderis pagal aktyvumą plenarinių posėdžių salėje, pripažino, kad didžioji darbo dalis nuveikiama dar prieš tai, kai teisės akto projektas pateikiamas bendrai visų deputatų diskusijai. Jo teigimu, pasisakymai plenarinės sesijos posėdyje – tik viena iš daugelio sričių, kur EP nariai gali nuveikti šį tą naudingo.

„Svarbiausia, kad europarlamentarai būtų aktyvūs savo pasirinktose srityse“, – sakė Z. Balčytis, pripažinęs, kad EP nariai turi daug skirtingų būdų siekti išsikeltų tikslų. Todėl esą nieko nuostabaus, kad piliečiams kartais sunku įvertinti, ar sėkmingai dirba jų rinktas EP narys.

Vis dėlto Z. Balčytis nesutiko ir su nuomone, kad pasisakymai plenarinių posėdžių salėje apskritai neturi jokio poveikio.

„Iš to, ką EP narys pasako, galima suprasti, ar jis vėjus kalba, ar ne“, – sakė Z. Balčytis, taip pat nurodęs, kad ir nuo klausytojų priklauso, ar jie priima glausta forma pateikiamus argumentus.

Kaip pavyzdį jis nurodė paskutinę EP diskusiją dėl Europos Vadovų Tarybos (EVT) išvadų, kai salėje sėdėję EVT ir Europos Komisijos vadovai Hermanas Van Rompuy bei Jose Manuelis Barroso buvo priversti reaguoti į daugelį europarlamentarų, taip pat ir jo paties, pastabų.

Verta pastebėti, kad Z. Balčytis taip pat yra pirmas tarp lietuvių europarlamentarų pagal raštu pateiktų klausimų ES pareigūnams skaičių. Dar gruodžio pradžioje EP narys jų buvo pateikęs 96, o jau sausio pabaigoje, Parlamento svetainės svetainės duomenimis, jų buvo net 102. Kita vertus, teikiamų rezoliucijų srityje Z. Balčytis su vieninteliu pasirašytu siūlymu nežymiai pranoksta tik Viktorą Uspaskichą, kurio sąskaitoje – nė vieno tokio pobūdžio teksto.

EP narys paaiškino, kad teikti daugiau rezoliucijų jam trukdo ta aplinkybė, kad jis dirba Transporto komitete, kur pirmenybė teikiama ne patariamojo pobūdžio rezoliucijų rengimui, o konkrečių teisės aktų pataisų siūlymui. Vienintelė bendra rezoliucija, prie kurios teikimo kartu su didele grupe kitų europarlamentarų prisijungė Z. Balčytis – dėl Vidurio Europos šalis 2010 metais nusiaubusių potvynių.

Donskis: viską lemia įtaka ir autoritetas

EP narys Leonidas Donskis taip pat patikino, kad, bandant įvertinti, ar sėkmingai dirba EP narys, vien kiekybinių rodiklių tikrai neužtenka.

„Kiekybiniai rodikliai – juokingas dalykas. Panašiai atrodytų bandymai vertinti mokslininką pagal tai, kiek jis iš viso parašė straipsnių, visai nekreipiant dėmesio į tai, ar kas nors juos cituoja“, – pastebėjo EP narys.

Kaip jau minėta, L. Donskis šiuo metu yra vienas rečiausiai plenarinėje sesijoje pasisakančių Lietuvoje rinktų europarlamentarų, tačiau pagal teikiamų rezoliucijų skaičių buvo vienas iš lyderių – kartu su L. Andrikiene.

„Gali europarlamentaras nieko nedaryti, tik turėti gerą biurą, kuris parašo kalbas, ir šios vėliau mechaniškai perskaitomos, gal net visai neįsigilinus“, – pabrėžė L. Donskis.

Paprašytas nurodyti, į ką paprastiems piliečiams vis dėlto reikėtų kreipti dėmesį, jis pirmiausiai išskyrė teikiamas teisės aktų pataisas.

„Pirmiausiai mes esame įstatymų kūrėjai, todėl pataisų teikimas yra labai svarbus“, – pabrėžė EP narys, čia pat pridūręs, kad ir vertinant darbo komitete metu teikiamas pataisas, svarbu atkreipti dėmesį, ar jos buvo esminės, o gal tik nežymiai keitė siūlomų teisės aktų turinį.

Jis nurodė, kad labai svarbios, ypač jo kuruojamoje žmogaus teisių srityje, yra ir trys kitos veiklos rūšys: ryšių mezgimas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, tokiomis kaip „Amnesty International“, pasisakymai įvairiuose forumuose, kur europarlamentaras gali atstovauti ne vien savo institucijos, bet ir Lietuvos pozicijai, bei organizuojami renginiai, kurie taip pat suteikia progą progą nedviprasmiškai išsakyti savo požiūrį į tam tikras aktualias temas.

Šias priemones dažniausiai ignoruoja formali EP narių aktyvumo apskaita, tačiau būtent jos labiausiai padeda ginti ir skleisti likusiame pasaulyje ES atstovaujamas vertybes.

L. Donskio nuomone, patikimiausias – tačiau ne lengviausias – būdas įvertinti europarlamentaro darbo kokybę yra kreipti daugiau dėmesio į tai, kiek juo pasitiki tiek kiti kolegos, tiek ir įvairių šalių pareigūnai bei nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Panašiai ir apie žurnalisto darbą daugiausiai sužinai iš to, kiek juo tiki skaitytojai, – sakė jis. – Viską lemia įtaka ir autoritetas.“

Vargu ar ši mintis kam nors padės atsakyti į klausimą, kuris Lietuvos europarlamentaras dirba efektyviausiai. Tačiau ji bent jau nurodo kryptį – kiekvienam EP veikla besidominčiam piliečiui stebėti ir vertinti. Nes galų gale visų politikų likimas priklauso nuo to, kaip jie yra vertinami – ir ar nusipelno rinkėjų pasitikėjimo.