Pradedu eiti Europos Parlamento pirmininko pareigas tuo metu, kai Europa išgyvena audringus laikus. Pirmą kartą nuo Europos Sąjungos sukūrimo jos žlugimas tampa realia galimybe. Jau daug mėnesių Sąjunga skuba iš vieno aukščiausiojo lygio susitikimo krizės klausimais į kitą, kai tuo tarpu daugelyje šalių krizė padidino skurdą, o nedarbas pasiekė katastrofišką mastą – ypač tarp jaunimo. Jis protestuoja Europos gatvėse prieš ekonominę sistemą, kuri leidžia nedidelei mažumai pelnytis pakilimo laikais ir versti visą visuomenę patirti nuostolius nuosmukio laikais. Sistemą, kuri anoniminę Niujorko reitingų agentūrą padaro galingesnę negu išrinkti parlamentai bei vyriausybės.

Nusivylimas politika ir nepasitikėjimas jos institucijomis taip pat silpnina tikėjimą Europos. Vis daugiau žmonių įtariai vertina mūsų darbą, nes mums visiems aktualius sprendimus vyriausybių vadovai priima už uždarų durų. Mano nuomone, tai grįžimas prie tokios Europos politikos, kuri, atrodė, buvo likusi tik istorijos knygose.

Pokario Europoje buvo kuriama suvokiant, kad mūsų interesai neatskiriami nuo mūsų kaimynų interesų, suprantant, kad bendra Europa nėra nulinės sumos žaidimas, kuriame vienas turi pralaimėti, kad laimėtų kitas. Priešingai: arba visi pralaimėsime, arba visi laimėsime. Europos vienybės ir sėkmės pagrindas yra visiškas ES institucijų – Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Tarybos, atstovaujančios ES valstybėms, įsitraukimas į sprendimus. Vadinamasis Bendrijos principas yra ne techninė sąvoka, o Europos Sąjungos esmė!

Šiandien šis principas yra pažeistas. Vis daugiau klausimų sprendžiant per valstybių ir vyriausybių vadovų susitikimus ir pasitikint vien tik jais, į sprendimus vis mažiau įtraukiama vienintelė tiesiogiai išrinkta ES institucija – Europos Parlamentas. Europos piliečių atstovai iš esmės tampa priimtų sprendimų tvirtintojais. Panaši ir valstybių parlamentų padėtis.

Nenuostabu, kad tokios nepakankamai parlamentiniu lygmeniu įteisintos politikos rezultatus piliečiai laiko Briuselio diktatu. Už tai sumoka visa ES, nes toks nusivylimas politika yra gera terpė priešiškumui, nukreiptam prieš Europą.

Savo, kaip Europos Parlamento pirmininko, pagrindine užduotimi laikau priešinimąsi šiam akis badančiam demokratijos trūkumui, tendencijai koncentruotis į aukščiausiojo lygio susitikimus ir politinių sprendimų priėmimui susitarus vyriausybėms už uždarų durų. Noriu prisidėti prie to, kad Europos Parlamentas taptų labiau regimas ir girdimas kaip demokratijos forumas ir turiningų vertybinių diskusijų apie ES ateitį vieta.

Nebūsiu patogus pirmininkas. Jei reikės, išsikovosiu vykdomosios valdžios pagarbą Parlamento teisėms ir galioms. Kovosiu, kai kils pavojus piliečių interesams. Atstovausiu tvirtiems EP nariams, siekiantiems apginti piliečių interesus. Padarysiu viską, kad žmonės atgautų pasitikėjimą Europos vienijimosi procesu ir vėl žavėtųsi Europos Sąjunga.