Prieš mane sėdi Pavelas Chodorkovskis. Šiuo metu jis gyvena Niujorke ir vadovauja Moderniosios Rusijos institutui. Buvau matęs jį dar gerokai jaunesnį filme, skirtame jo tėvo istorijai. Michailas Chodorkovskis šiandien galėjo būti laisvėje. Būtų pakakę jam priimti sūnaus atkaklų raginimą tada negrįžti į Rusiją ir likti JAV – ir jis būtų laisvas žmogus.

Tik jam būtų tekę sumokėti kainą, kurią mielai ir bet kada pasiruošęs sumokėti privatus, o ne viešas asmuo – jis būtų išsibraukęs iš rusų politinės ir moralinės atminties. Savo gyvybę, gerovę ir turtą gelbėjantis žmogus būtų buvęs nurašytas lygiai taip pat paprastai kaip ir Borisas Berezovskis ar Vladimiras Gusinskis – ir Michailas Chodorkovskis būtų tapęs dar vienu į Vladimiro Putino nemalonę patekusiu ir savo kailį gelbėjusiu oligarchu.

Bet Michailas Chodorkovskis – ne tas žmogus. Jis suprato, kad grįžta tiesiai į visko netekimą, nelaisvę, įkalinimą ir pažeminimą. Šitą jis priėmė. Jau esu kėlęs neatsakomą klausimą, ar visame tame glūdi dostojevskiška kaltė ir atgaila (nes turtas ir nuo politinės galios atsiskyrusi ekonominė galia – tai, kas ir yra moderniojo politinio pasaulio esmė ir simbolinis kodas – Rusijoje nuo senovės kelia įtarimą ir atmetama kaip nesankcionuota aukštesnės jėgos, todėl neteisinga ir neteisėta), ar stipraus ir stoiško žaidėjo pasiryžimas sulaukti savo triumfo valandos, kai pasenęs ir nepopuliarus Putinas taps jo laimikiu.

Heroizme ir nusikaltime, kaip pastebėjo Tomas Venclova, visada esama transcendentinės liekanos – kažkas čia lieka už skliaustų, ko niekada nepaaiškins jokia racionalistinė teorija, šventai tikinti racionaliais pasirinkimais ir nesvarstanti tokių dalykų kaip ribiniai pasirinkimai, gelminės egzistencinės patirtys, religinis jausmas ir panašiai. Niekas nepaaiškins ir Michailo Chodorkovskio, kuriam lemta tapti viena iš paslaptingų savo laikotarpio figūrų.

O Pavelas – malonus, švelnių bruožų, mandagus ir vakarietiškas jaunas žmogus. Kartu su juo atėjusiu į mano kabinetą teisininku iš Jungtinės Karalystės Pavelas man pasakoja apie savo tėčio persiuntimą iš Sibiro į Kareliją. Jis nuoširdžiai tuo džiaugiasi, nes dabar vietoje septynių valandų skrydžio reikalavusios kelionės, kuri buvo sudėtinga jo seneliams, pastarieji dabar galės aplankyti sūnų.

(Karelija yra ypatinga teritorija – ji yra ant ribos. Ne veltui sėkmingai kirtęs Suomijos sieną ir iš Rusijos laimingai ir stebuklingai pabėgęs Olegas Gordijevskis automobilio bagažinėje, kur jis ir buvo paslėptas, išgirdo sutartą ženklą – Jeano Sibelijaus Finlandia. Suomija – tai laisvė. Karelija – kažkas pakeliui į ją.)

Nė vieno kartaus žodžio apie režimą, atėmusį laisvę ir laimę iš jo tėvo. Tik prašymai spausti Rusiją žmogaus teisių klausimu – spausti visais įmanomais būdais, ypač areštuojant jo tėvo ir ypač Sergejaus Magnitskio istorijoje liūdnai pagarsėjusių pareigūnų banko sąskaitas Vakaruose ir atimant iš jų teisę laisvai keliauti po ES.

Tą akimirką pajuntu ypatingą pagarbą Pavelui Chodorkovskiui. Aš ilgai kalbėjau apie jo tėvą ir klausiau jį, kuo galiu būti naudingas. Jis pasielgė oriai ir tiesiog aristokratiškai – pasidžiaugė, kad tėvui jau daug geriau, nes jį gali lankyti seneliai, be to, buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas jį jau įtraukė į sąrašą tų kalinių, kurių bylos gali būti rekomenduotos peržiūrėti ir kurie gali tikėtis malonės arba sau palankaus naujo teismo sprendimo. Pasidžiaugė ir perėjo prie kito žmogaus – jau nebegyvo Sergejaus Magnitskio, kuris, anot Pavelo, yra ne mažiau svarbus jam, Rusijai ir visiems geros valios žmonėms.

Man pasakius, kad Lietuva Vladimiro Putino režimui visada siejasi su maža ir negeranoriška kaimyne, turinčia itin jautrią ir piktą atmintį viskam, kas susiję su Rusija, o todėl būtų gera kai ką iš svarbaus teksto įdėti į kitų šalių kolegų pasisakymus ar išsakyti jų lūpomis, Pavelas Chodorkovskis nusijuokia: „Koks skirtumas, ar Lietuva, ar Nyderlandai gina žmogaus teises pasaulyje, įskaitant ir Rusiją? Juk viskas taip pasikeitė, kad Rusijai būtų absurdiška likti praėjusio amžiaus retorikoje ir pozicijose“.

Atsisveikindamas su Pavelu ir užrašydamas jo tėvui savo naują knygą anglų kalba apie modernybės krizę pagalvoju, kokia laiminga būtų Rusija (ir kaip gera būtų mums), jei į ją grįžtų ir ją keistų tokie žmonės.

Įdomu, kam gi lemta pakeisti Rusiją – Michailui Chodorkovskiui? Ar Pavelui?