Europos Parlamento istorija neatsiejama nuo suvienytos Europos idėjos raidos po katastrofiškų pasekmių turėjusio Antrojo pasaulinio karo.

Prasidėjęs kaip atskiri Vakarų Europos valstybių susitarimai dėl ekonominio ir politinio bendradarbiavimo, šis projektas ilgainiui įgavo vis daugiau reikšmės ir pradėjo tiesiogiai veikti kasdienį europiečių gyvenimą.

Europos Parlamentas šiame procese, Europos Bendrijoms palaipsniui virstant Europos Sąjunga (ES), atliko esminį vaidmenį.

Šiuo metu tai yra labiausiai savo galias nuo Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) įkūrimo 1951 metais išplėtusi europinė institucija, šiuo metu kartu su Ministrų Taryba atsakinga už ES teisės aktų priėmimą.

Be to, Parlamentas yra vienintelė tiesiogiai ES piliečių renkama institucija, įgaliota atlikti demokratinę Europos Komisijos kontrolę.

Pirmieji žingsniai

Dabartinis Europos Parlamentas savo istoriją skaičiuoja nuo EAPB sutartyje numatytos Bendrosios Asamblėjos.

Asamblėja į pirmąjį posėdį susirinko 1952 m. rugsėjo 10 d. Strasbūre, o jos pirmininku buvo išrinktas Paulas-Henri Spaakas. Iš pradžių Asamblėją sudarė 78 nariai, deleguoti kiekvienos valstybės narės.

1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus Europos ekonominės bendrijos ir Europos atominės energijos bendrijos sutartims (Romos sutartys), buvo sukurta viena Asamblėja visoms trims Bendrijoms. Asamblėjos narių skaičius padidėjo iki 142. Jos nariai buvo skiriami iš šalių parlamentų narių.

Naujoji bendra Asamblėja į pirmąją sesiją susirinko 1958 m. kovo 19-21 d. Strasbūre, o jos pirmininku buvo išrinktas Robertas Schumanas.

1958 m. kovo 20 d. deputatai priėmė rezoliuciją, kuria Asamblėją pervardijo į Europos Parlamentinę Asamblėją. Po kelerių metų, 1962 m. kovo 30 d., Europos Parlamentinė Asamblėja pasivadino Europos Parlamentu.

Nuo pat EP įsteigimo buvo bandoma įvesti tiesioginius europarlamentarų rinkimus. Galiausiai sprendimas buvo priimtas 1976 m., o pirmieji visuotiniai rinkimai surengti 1979 m. birželio 7-10 d. Tuo metu devynių valstybių narių piliečiai savo atstovais išrinko 410 EP narių. Nuo tada europarlamentarai renkami kas penkeri metai.

EP galių augimas

Surengti pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai padidino jo reikšmę ES institucinėje sistemoje. Po 1986 m. Suvestinio Europos akto sekusi Mastrichto sutartis (1992 m.) numatė, jog EP bus renkamas remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose ES šalyse taikomą vienodą tvarką.

Mastrichto sutartyje numatyta, kad Komisijos pirmininko kandidatūrą tvirtins Europos Parlamentas, kuriam suteikiamos teisės kurti tyrimo komitetus bei prašyti Komisijos teikti pasiūlymus dėl teisės akto vienoje ar kitoje srityje. Kartu su Taryba Parlamentas tapo bendru europinių įstatymų leidėju.

EP suteikta teisė skirti ombudsmeną, pateikti ieškinius Teisingumo Teismui dėl kitų ES institucijų, o Europos centrinio banko pirmininkas įpareigotas jam teikti metines ataskaitas.

Parlamento galios stiprėjo su kiekviena nauja sutartimi – Amsterdamo sutartis išplėtė bendro sprendimo procedūros taikymą nuo 15 iki 38, Nicos – į 43 sritis. Lisabonos sutartyje šis sprendimų priėmimo būdas įtvirtinamas kaip įprasta teisėkūros procedūra, kuri yra taikoma 85 srityse.

Parlamentas renka Europos Komisijos pirmininką remdamasis Europos Vadovų Tarybos siūlymu, kuris turi atsižvelgti į EP rinkimų rezultatus.

EP narių ir oficialių kalbų skaičiaus augimas

Plečiantis Bendrijai, atitinkamai daugėjo ir europarlamentarų: po Graikijos įstojimo – iki 434, po Ispanijos ir Portugalijos – iki 518, po Vokietijos susivienijimo šis skaičius padidėjo iki 567, o po Austrijos, Suomijos ir Švedijos įstojimo – iki 626.

2004 m. prie Sąjungos prisijungus Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, Slovakijai, Čekijai, Vengrijai, Slovėnijai, Kiprui bei Maltai europarlamentarų skaičius išaugo iki 732. Į Parlamentą išrinkta ir trylika deputatų iš Lietuvos.

Po Rumunijos ir Bulgarijos įstojimo į ES 2007 m. sausio 1 d. Europos Parlamente iki kadencijos pabaigos laikinai dirbo 785 nariai. Ratifikavus Lisabonos sutartį, po 2009 m. rinkimų šis skaičius sumažėjo iki 736, tačiau vėliau turėtų išaugti iki 751.

Vertėjų žodžiu ir raštu dėka Parlamento darbe vartojamos visos oficialiosios ES kalbos, kurių šiuo metu yra 23: airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, lietuvių, latvių, maltiečių, lenkų, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių.

Europos Parlamento pirmininkai

Kiekvienas Parlamento pirmininkas savaip prisidėjo prie šios institucijos raidos. Pirmininkai veda plenarinius posėdžius, paskatina diskusijas, tarpininkauja EP frakcijoms, atstovauja Parlamentui ES viduje ir išorėje, bendrauja su piliečiais.

Padidėjusią Parlamento įtaką atspindi ir tai, kokią reikšmę turi pirmininkas bei jo pareigos.

Bėgant metams nusistovėjo šiandien įsitvirtinusi praktika, kad Parlamento pirmininkas nuolatos kviečiamas Europos Vadovų Tarybos susitikimo pradžioje pasakyti kalbą, kurioje jis valstybių ir vyriausybių vadovams paaiškina Parlamento poziciją darbotvarkėje numatytais klausimais. Be to, kartu su Tarybos pirmininku jis pasirašo teisės aktus, priimtus pagal bendro sprendimo procedūrą, ir ES biudžetą.

Užsienio reikalų srityje oficialių vizitų metu vykstant dialogui su partneriais pirmininkas atstovauja Europos Parlamento pozicijai. Jis taip pat dalyvauja Didžiojo aštuoneto (G8) valstybių parlamentų pirmininkų susitikimuose.

EP nariai iš Lietuvos

Šeštosios kadencijos (2004-2009 m.) Europos Parlamente, kurį sudarė 785 nariai iš 27 valstybių narių, dirbo trylika atstovų iš Lietuvos.

Nuo 2009 metų į EP penkerių metų kadencijai renkami 12 atstovų iš Lietuvos. Rinkimai vyksta vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kuri apima visą valstybės teritoriją, pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu.

2004 m. Parlamento rinkimuose Lietuvoje dalyvavo 48,38 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. Dėl 13 mandatų varžėsi 242 kandidatai, įtraukti į 12 Lietuvos politinių partijų kandidatų sąrašus. Apie 22 proc. Kandidatavusiųjų ir 38,5 proc. išrinktųjų buvo moterys.

2009 m. Parlamento rinkimuose Lietuvoje dalyvavo 21 proc. rinkimų teisę turinčių piliečių. Dėl 12 mandatų varžėsi 263 kandidatai iš 15 kandidatų sąrašų. 25 proc. išrinktų europarlamentarų buvo moterys.